San Michele sfinkso ilgesys...

...Pradžioje - keli gal daugeliui ir gerai pažįstami, tačiau šiam pasakojimui reikalingi žvilgsniai į Neapolio įlanką ir Capri salą:


Neapolio įlanka: Ischia, Procida ir Capri salos


Capri sala - iš aštuonių kilometrų aukščio. Pasak Axel Munthe, "kaip sfinksas stūkso jūroje ši puikioji sala".


Anacapri - iš dviejų su puse kilometrų aukščio.


Keltu per Neapolio įlanką - į Capri salą.


...Prieš metus mano artimieji - Gediminas, Jurga, Kristina ir Kotryna -, keliaudami po Italiją, aplankė ir Capri. Ir žinoma, San Michele vilą, kur dabar yra pasaulinio garso švedų gydytojo psichologo, rašytojo ir humanisto Axel Munthe (1857-1949) muziejus. Jau ne sykį buvo skaitytas ir perskaitytas autobiografinis romanas "Knyga apie San Mikelę" (pirmą kartą išleistas 1929 m.), tad beliko savo akimis įsitikinti knygoje meistriškai pateiktų rašytojo gyvenimo Anakapryje epizodų bei nuostabiausios pasaulyje San Michele vilos didingo buvimo tikrumu. Žinoma, pavydžiu jiems, pavydžiu visiems - baltu pavydu -, turėjusiems laimės ten apsilankyti. Vis tiek kada nors ir aš nors trumpam ten užsuksiu (apie tai - įrašo pabaigoje).
...Prisiklausęs papasakotų įspūdžių, pasižiūrėjęs ten darytų nuotraukų ir dar kartą įdėmiai pervertęs "Knygą apie San Mikelę", kviečiu pažvelgti į šį amžinai giedrą, Dievo globojamą ir žmonių numylėtą planetos kampelį. Matyt, esu pernelyg įžūlus, nes komentuoti šią nedidelę virtualią ekskursiją kviečiu paties Autoriaus nemirtingąją dvasią... Tegu šiandienos žvilgsnius Anakapryje palydi vilos San Michele šeimininko knygos teksto ištraukos, - žodžiai žmogaus, kuris per visą savo gyvenimą širdyje išnešiojo San Michele ir ją sukūrė, po skeveldrą prikeldamas iš antikos griuvėsių - iš pradžių savo svajonėse, o po to ir realybėje.
...O kas dar geriau ir įtaigiau gebėtų?

.Axel Munthe:

"Ce n'est rien donner aux hommes que de ne pas se donner soi-même." (5)

"...norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus..." (7)


"... sužinojau, kad čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, yra daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikystės gadinu akis, siekdamas žinių..." (28)


"... į kalną reikia lipti laiptais - septynis šimtus septyniasdešimt septynias pakopas, paties Tiberijaus iškaltas stačios uolos šlaite... užlipęs šiais laiptais, atsiduri Anakapryje..." (15)
"... perlipau per sieną ir siauru takeliu užkopiau prie koplyčios. Visas vidus sulig žmogaus ūgiu buvo užverstas įgriuvusio skliauto druzgais, sienos apraizgytos gebenių ir laukinių sausmedžių, tarp iškerojusių mirtų ir rozmarinų linksmai žaidė šimtai driežų..." (24)


"... atsidūrėme Anakapryje. Po mūsų kojomis plytėjo visa Neapolio įlanka, apjuosta Iskijos, Pročidos, pinijų prižėlusio Pozilipo, - balta juosta tviskėjo Neapolis, iš Vezuvijaus kilo rausvas dūmelis, Sorento lygumą gaubė Sant Andželo kalno šešėlis, o toliau bolavo vis dar snieguoti Apeninai..." (18, 19)


"... tu stovi toje vietoje, kur buvo Tiberijaus vila. Neįkainojami tolimų amžių lobiai užkasti po vynmedžiais, po koplyčia ir po namu. Senojo imperatoriaus kojos kadaise žengė spalvoto marmuro plytomis, kurias senas sodietis tavo akivaizdoj mėtė per sodo sieną..." (27)

"... mano koja užkliudė sudužusią marmurinę koloną.

- Roba di Timberio, - paaiškino Džoja, - Timberio cattivo, Timberio mal'occhio, Timberio camorrista, - ir nusispjovė ant marmuro.

- Taip, - atsakiau, nes Tacitas ir Svetonijus tebebuvo gyvi mano atmintyje, - Timberio cattivo!..." (14, 15)

"...- Kaip vadinasi ši koplytėlė? - paklausiau, degdamas smalsumu.

- San Michele.

"San Mikelė, San Mikelė", - kaip aidas atsiliepė mano širdyje..." (19)

"... aš noriu, kad neįkainojamo marmuro kolonos remtų lodžas ir arkadas, kad mano sodas būtų pilnas įstabių praeities skeveldrų, kad koplyčia virstų ramia biblioteka, kur pasieniais stovėtų vienuolyno suolai, o kiekvienos laimingos dienos vakarą melodingi varpai skambintų Ave Maria..." (27)


"... ant baltintų sienų - keletas primityvų, Diurerio graviūra..." (339)


"... ir graikų bareljefas..." (339)


"... kambariuose baldų nedaug... nieko nereikalingo, nieko bjauraus, jokių niekniekių, jokio šlamšto..." (339)


"... namas buvo mažas.., bet jį supo lodžos, terasos ir pergolės, iš kurių galėjai žiūrėti į saulę, jūrą ir debesis - sielai reikia daugiau erdvės, negu kūnui..." (339)


"... vidinis kiemukas, visas balto marmuro, lyg savotiškas atriumas; vidury vėsus fontanas, o aplinkui, sienų nišose - Romos imperatorių biustai..." (265)


"... koplyčią sups įvijos gotiškos kolonos..." (265)


"... palei baltas sienas buvo sustatyti puikūs senoviški vienuolyno suolai..." (340)


"... braižydamas lazda smėlyje dengtos kolonados eskizą, tučtuojau pamačiau ją lygiai tokią, kokia ji stovi šiandien..." (265) "... į dangų viena po kitos stiepėsi šimtas baltų pergolės kolonų... neturėjau nė menkiausio supratimo apie architektūrą, nė vienas raštingas žmogus piršto nepridėjo prie statybos, nebuvo kreiptasi į jokį architektą, neturėjom jokio žmoniško plano ar brėžinio, niekuomet nebuvo atlikta jokių tikslių matavimų - viskas buvo daroma all occhio..." (266)


"... pergolę jau buvo apraizgę jauni vynuogienojai; rožės, sausmedis ir epomėja raitėsi aplink baltas kolonas..." (341)


"... vakarais... mėgdavau sėdėti vienas ant apgriuvusio parapeto prie mažos koplytėlės, toje vietoje, kurią buvau parinkęs sfinksui, ir dvasios akimis stebėti iš sutemų kylančią savo svajonių pilį... žvelgdamas į nebaigtus lodžos skliautus, tariausi matąs, kaip tarp jų šmižinėja aukštas siluetas ilga mantija... kas buvo tas paslaptingas prižiūrėtojas?.." (266, 267)


"... žiūrėk - jis parodė pirštu į skaidrias jūros gelmes tolimoje bedugnėje. - Argi tavo Tacitas nepasakojo tau mokykloje, kad pasklidus saloje žiniai apie imperatoriaus mirtį, jo rūmai buvo nuversti į jūrą?"... (27)


"... o čia, iš kur atsiveria vaizdas į Neapolio įlanką, užkelsim didžiulį egiptietišką raudono granito sfinksą, senesnį net už Tiberijų..." (265)

"... kur po mūsų kojomis kaip sfinksas stūkso jūroje ši puikioji sala, čia turi būti granitinis sfinksas iš faraonų šalies... bet kur aš visa tai rasiu?.." (27)

"... ieškok, ir tu jį surasi. Tik per plauką išvengsi mirties, kol jį atsigabensi, bet vis tiek pasieksi savo tikslą..." (28)

"... atleiskite, meldžiamasis, man regis, mudu jau kartą buvome susitikę Auerbacho rūsyje Leipcige. Juk jūsų pavardė... Sulig tais žodžiais Kaprio bažnyčios varpai ėmė skambinti Ave Maria. Pasisukau į jį - jis buvo dingęs..." (28)

...Kaip kad Puškino "Mažųjų tragedijų" Mocartas, taip ir nesulaukęs juodai apsirengusio "Requiem" užsakytojo, galiu ir aš (kokia pasipūtėliškai įžūli paralelė!) kiek tinkamas laukti ar nelaukti savojo svečio juodu ilgu apsiaustu, apsiūtu raudonu pamušalu... Jis kada nors mane neišvengiamai aplankys... gal ir nelauktai greitai... o tada būtų galima pabandyti kiek pakoreguoti kelionės laiveliu maršrutą, pakeliui aplankant vieną lapis-lazuli spalvos įlankos pakrantę... ties Capri sala, kur aukštai ant uolos skardžio stūkso San Michele... įsivaizduoju, kaip pabandyčiau pasiderėti su juo... juk lankstas iš įprasto kelio būtų ne toks jau ir didelis... ir dar viso labo septyni šimtai septyniasdešimt septynios finikietiškos pakopos iki laikino tikslo... o nuo ten - nuo ūksmingos rotondos kolonadų pažvelgti žemyn, į skaidrią smaragdinę jūros gelmę, ir dar... ilgesingas atsisveikinimo žvilgsnis, nuslystantis granitine sfinkso nugara tolyn į beribę erdvę... tik tiek... tarp kitko, aš ir bilietą į Anacapri turiu... na ir kas, kad galiojimo laikas pasibaigęs... juk laiko sąvoka šiomis aplinkybėmis nebeturi prasmės, ar ne?.. tik trumpam amžinybės mirksniui... beje, turiu pasakyti: jūsų mantijos pamušalo skaisčiai raudona spalva akinančiai žavi... visi mes taip sakome?... aš būčiau jums amžinai dėkingas, jei suteiktumėte man tokią išimtinę malonę... o po to jau - laimingas ir nuolankus - keliausiu, kaip ir privalau, su jumis toliau...