18 kovo, 2008

berniukas prie pianino...



...Sykį labai seniai, gal praėjusio amžiaus 60-ųjų metų pradžioje, buvo tekę apsilankyti Kernagių bute Vilniaus centre (mano draugė bendravo su Rasa Kernagyte ir buvome pakviesti sykiu su dar keliais mūsų vienmečiais). Dideliame svetainės kambaryje stovėjo pianinas ir, prisėdęs prie jo, kaip visada bandžiau pagroti kažką ritmiško ir greito, panašaus į boogie-woogie. Nė nepajutau, kaip visai šalia, iš kairės, atsirado žiūrovas - nedidelio ūgio berniukas su neproporcingai dideliais akinukais. Jis tylėdamas ir be galo įdėmiai sekė mano kairės rankos ostinatinių akordų pasažus. Pajutau smalsumu degantį to berniuko žvilsnį. Susipažinome: Vytautas, - santūriai ištarė ir kukliai pasitraukė toliau, nesiterpdamas į vyresniųjų šurmulį.
...Gerokai vėliau dar ne kartą teko artimiau pabendrauti su Vytautu Kernagiu. Jis būdavo bet kokio neformalaus pasibuvimo lyderiu ir siela, jo sugebėjimas subtiliai ironizuoti ir nebanaliai pašmaikštauti kaip magnetas pritraukdavo visus be išimties. Visada ir visų buvo mėgiamas ir laukiamas.
...Tačiau mano atmintyje - dabar, kai Vytautas išėjo, kad kada nors pažvelgtų į mus mažo balto paukščio akimis - jis išliks tyliu berniuku su neproporcingai dideliais akinukais ir smalsiu žvilgsniu. Berniuku prie pianino...

Nenusigąsk, tai aš...

Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.

Kai iš dangaus staiga nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt,
Nenusigąsk - tai aš.

Kai vakare už ievų girios
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi,
Nenusigąsk - tai aš.

žymės: ,

0 Comments:

Rašyti komentarą

Links to this post:

Sukurti nuorodą

<< Home