atsisveikinimas su MB

...Mašinos, kaip žmonės - gimsta, jaunystėje džiaugiasi patrauklia išvaizda ir stipria sveikata, visą gyvenimą daug ir sunkiai dirba, vėliau pradeda sirgti įvairiausiomis ligomis, kol pamažu praranda ir sveikatą ir išvaizdą... tada paliegę ir bejėgiai numiršta. Tačiau kai kurie automobiliai gyvena ilgiau už kitus - mat jie nuo prigimties yra apdovanoti puikiomis genetinėmis savybėmis. Toks yra Mercedes Benz 300D su kėbulu W123 (serijos pradžia 1976 m.).

...Šis, apie kurį čia kalbama, gimė metais vėliau. Tais laikais dar nebuvo papročio gaminti trumpaamžes mašinas - kaip ir daugelis sąžiningai padarytų ir naudingų žmogui daiktų, šis MB buvo ne tik patikimumo ir komforto, bet ir prestižo įsikūnijimas. Ilgai ir ištikimai tarnavęs kažkokiam biurgeriui, MB 1994 metais, dar pilnas jėgų (nors kiek padėvėtos išvaizdos), atkeliavo į Lietuvą, kur atsitiktinai ir perėjo mano žinion. Tada tai buvo kaip sykis tai, ko ir troškau: didelė (visada patikdavo didelių gabaritų sedanai), su puikia automatine greičių dėže ir neprilygstamai tylia ir komfortiška pakaba. Būdamas penkių cilindrų dyzeliu (juk tada tai buvo pats pigiausias kuras!), turėjo pakankamai galios ir greičio, tad teikė malonų ir komfortišką važiavimą.O dar visokie patogūs "pribombasai" - elektriniai langai ir liukas, platūs lieti ratlankiai, puikiai išlaikytas veliūro salonas su ekskliuzyvine natūralaus medžio apdaila. Ir daug chromo - išorėje ir viduje. Jau gerokai vėliau į šio modelio MB ėmė kimšti plastmasinius protezus. Būtent tie - vėlesnieji - ir tapo itin populiarūs visame pasaulyje, ir mūsuose dėl nepaprastos ištvermės ir nereiklumo buvo taip pamėgti taksistų. Būdavo, kad šiuo automobiliu be kapitalinio remonto pravažiuodavo iki milijono kilometrų. Kiek buvo prabėgęs manasis, sunku pasakyti - tada įsigyjant, spidometro parodymu nebuvo galima pasitikėti.

...Vilniuje prabėgo dar dvylika MB metų. Tad ateinančiais metais jis būtų sulaukęs 30-ties. Manau, kad toks amžius galėtų prilygti žmogaus 90-ties metų sukakčiai. Garbingas amžius automobiliui!

...Visai nėra reikalo aiškinti, kiek pastangų, lėšų ir savo laiko teko atiduoti šiam mimozos žiedo spalvos automobiliui. Buvo metas, kai vairuotojai ar praeiviai gatvėje atkreipdavo į jį dėmesį, tuo paglostydami šeimininko savimeilę. Būdavau dažnokai prašomas parduoti mašiną visai neblogomis sąlygomis. Tačiau metai bėgo, gatvių druskos žiemomis įnirtingai dirbo savo juodą darbą (čia visad prisimenu vokišką posakį "jedes Jahr kostet ein Stück Autos"), o variklis (kad ir po kapitalinio remonto) nenumaldomai artėjo prie lemtingos savo resurso pabaigos. Ir mašinos apetitas dyzelynui, deja, nemažėjo. Košmariškai pabrangus kurui, atrodė, kad trijų litrų motoras tapo tiesiog besotis. Artėjančios techninės apžiūros jau iš anksto pradėdavo kelti stresą - juk šis MB nuo gimimo nieko nebuvo girdėjęs apie ES normatyvus, reglamentuojančius išmetamų dujų cheminę sudėtį.

...Motoro "kardiogramos" rodė vis prastėjančią MB sveikatos būklę.

...Taigi, atėjo laikas atsisveikinti su MB. Šį pavasarį vienu metu sutrūkinėjo net trys pakabos spyruoklės, po daugelio žiemų iš kėbulo liko tik gražūs prisiminimai, o važiuojant, paskui mašiną pradėjo driektis vis tirštesnis dūmų šleifas. Koks jau čia komfortas ar prestižas...

...Manau, kad niekada daugiau neturėsiu tokios draugiškos ir patikimos mašinos. Todėl, atsisveikinant su ja, šiek tiek suskausta širdį... Argi taip jau neįprasta, kad į štampuoto metalo draugo gyvenimą įdėjus dalelytę savęs, nebūtų gaila visam laikui su juo atsisveikinti? Niekuo nepateisinamas kvailas sentimentalumas ir tiek - šiais laikais pasakytų daugelis. Žinoma, jie būtų teisūs. Gal būt...

...Tie, kurie sutiko paimti šį metalo laužu virtusį daiktą, sakė, kad greičiausiai jis keliaus į Ukrainą arba Baltarusiją - ten dar gatvėmis laksto nemažai šių modelių, tad ir paklausa detalėms gerokai didesnė. Tegu mano MB tampa donoru kuriam nors savo pusbroliui. Tegu šitaip nors šiek tiek pratęsia savo netrumpą ir, manyčiau, laimingą gyvenimą.