All That Cherry Swing...

...Jau anksčiau šiuose puslapiuose esu sakęs, koks mielas ir šaunus automobiliukas yra Nissan 100NX... Kai paaiškėjo, kad mano visiškai suvargusį baltąjį nissaniuką neapsimoka prikelti naujam gyvenimui, pardaviau jį klubo aukcione už labai simbolišką kainą... ir ėmiau laukti progos įsigyti kitą - šį sykį ieškojau GTi modelio, aprūpinto galingesniu varikliu.
...Rasti padoresnį šio modelio automobilį, kuris nebegaminamas nuo 1995 metų, ne taip jau paprasta... tačiau tam ir yra mūsų 100NX klubas ir klubo draugai, kurių žinojimas, patirtis ir geranoriški patarimai tokiais atvejais padeda išvengti klaidingų pasirinkimų.
...Šitaip mane susirado 1991 metų laidos 100NX GTi... iki 2004 metų gyvenęs Šveicarijoje, vėliau jis atsidūrė Marijos žemėje, kur buvo papuolęs pas gana rūpestingą šeimininką, todėl ir neprarado motoro gebėjimo smagiai ir greitai sukti ratus dar ne vienerius metus... beliko susitaikyti su neišvengiama mašinos kėbulo remonto ir parūdijusių vietų atstatymo būtinybe... žinoma, ir su tuo susijusiomis ženkliomis sąnaudomis. Svarbiausia - dviejų litrų variklio su kuro įpurškimo sistema būklė buvo ir liko nepriekaištinga. Apie gerokai užsitęsusį kėbulo remontą esu gana smulkiai ir pailiustruodamas fotonuotraukomis papasakojęs Targa klubo forume.
...Galų gale 17 metų amžiaus, sodriai raudonos vyšnios spalvos šimtukas vėl galės smagiai pasilakstyti Vilniaus gatvėmis, o retkarčiais ir Lietuvos autostradomis...

...Šį GTi atstatymo projektą pavadinau Cherry Swing... todėl, kad be galo myliu uždegančius ir nerimastingus swing'o ritmus, kurių kasdien klausausi per internetines radijo stotis,.. ir dar todėl, kad įtemptas dviejų mėnesių trukmės "siūbavimas" aplink vyšninį nissaniuką iki soties pripildė cherry spalva visą mano gyvenimo kasdienybę...
.

100 NX, Astra ir nesuvokiamos permainos

...Taip jau būna: neturi, neturi ir staiga - daugiau, nei reikėtų... Turėjau pusę automobilio, o dabar visus du iš karto! Kai neseniai rašiau apie atsisveikinimą su MB, net nenutuokiau, kad taip greit įgysiu iškart net aštuonis ratus (neskaitant atsarginių:). Jau pradėjau pratintis prie minties, kad kurį laiką pavažinėsiu ir autobusais, net ėmiau stengtis įsidėmėti reikalingų maršrutų numerius ir atvykimo laiką (juk bemaž 30 metų man retai kada prireikdavo visuomeninio transporto paslaugų). Paklausinėjau, ar kas iš pažįstamų atsitiktinai negalėtų man neilgam laikui paskolinti ar nebrangiai išnuomuoti kokias nors dar riedančias vežėčias, - iki to laiko, kol iš savo santaupų pavyktų įpirkti dar nepervargusį mašiniuką. Ir tuojau pat atsirado tokia galimybė: seniai pažįstama kolegė kaip sykis įsisgijo naują automobilį, o senąjį sutiko paskolinti, o vėliau buvo numačiusi jį parduoti.
Tai buvo Nissan 100 NX - jau nebejaunas "šimtukas", bet tikrai dar nesuvargęs. Pakako tik kelių dienų, kad suvokčiau, kad vėl (po kažkada turėtos Asconos) atradau jau kiek primirštą smagaus važiavimo ir vairavimo skonį. Juk sunkiasvoris dyzelinis automatas MB buvo, kad ir geras ir ištaigingas, bet iš principo visiškai kitoks automobilis - nuteikiantis nekubiam, net solidžiam vairavimui. Nors NX-as ir nedidukas, lengvas, teikiantis komfortišką sėdėjimą tik dviem žmonėm, tačiau jis toks temperamentingas ir lengvai vairuojamas, kad įsimylėjau šį mašiniuką iš pirmojo važiavimo.
...Neprilygstamas šimtuko privalumas - visiškai nuimamas stiklinis stogas, tad vasarą, kai abiejų berėmių durelių stiklai nuleisti, pasijunti esąs tikrame roadsteryje. Panašu, kad tokio bruožo kitos panašios klasės mašinos neturi. Tad iškart su draugu ir išbandėme pasivažinėjimą be stogo (juolab buvo dar nešaltas ir sausas rudeniškas oras),- o žmonės gatvėse greičiausiai manė, kad ne mašina, o mudu su bičiuliu "nuvažiavusiais stogais" riedame?
... Buvusi šio automobilio šeimininkė - labai tvarkinga ir nuosaiki vairuotoja, visada laiku ir krupsčiai atlikdavusi techninį NX-o aptarnavimą. Mašinos variklis nenukankintas, dirba tyliai ir lygiai. Pripratęs prie senojo mersedeso tratėjimo, manydavau, kad sankryžose variklis užgęsta, nes salone buvo vos girdimas. Ir jo salonas dar visai padorios būklės, tik va kėbulas... ypač sparnų arkos, slenksčiai. Skardos nebuvo tinkamai antikoroziškai prižiūrėtos. Tokios jau yra visų senesnių japoniškų mašinų bėdos, nuo kurių galima pabandyti atsikratyti. Labai gerai žinau, kaip ženkliai suplonėja piniginė, atliekant kėbulo remonto darbus, bet čia jau nieko nebepadarysi...
...Po savaitės labai nebrangiai nusipirkau šį nisaniuką. Ir iškart, kai sėsdavau už jo vairo, tapdavau bemaž 20-čia metų jaunesnis! Nusprendžiau ilgesniam laikui susidraugauti su juo ir pabandyti sugrąžinti elegantiškų kėbulo formų ir išlinkių harmoniją bei spindintį paviršiaus baltumą. Kad ir kiek mano pastangų ir lėšų tai pareikalautų. Manau, kad verta...
.
...O čia dar viena džiugi žinia: sūnus itin palankiomis lizingo sąlygomis įsigijo savo šeimai naują automobilį, o senąjį (tik penkerių metų amžiaus) geraširdiškai nutarė perleisti man... Štai ir dar viena mašina - kaip iš dangaus nukrito į glėbį!
...Sveika atvykus, sidabrine Astra, manau, susidraugausim iš karto ir tu nepavydėsi man mažojo nisaniuko. Dabar bus pakankamai laiko pasitvarkyti šimtuką, o aš ir toliau galėsiu sau leisti beveik nieko nenutuokti apie miesto autobusų tvarkaraščius...

...Man nepavyktų kaip nors paaiškinti tokių neužtarnautai palankių mano automobilinio gyvenimo permainų logikos... Taip pat nemanau, kad čia įsipainioję kažkokie neapibrėžti atsitiktinumai. Panašu, kad tokios gausios likimo dovanos ir artimų žmonių nesavanaudiškumas neišvengiamai turi kažkokią kitokią - nebūtinai medžiagiškąją - kainą, kurią kažkokiu neatskleistu, tačiau dėsningu būdu privalės sumokėti tas, kuriam Fortūna taip meiliai nusišypsojo net du kartus iš eilės...

atsisveikinimas su MB

...Mašinos, kaip žmonės - gimsta, jaunystėje džiaugiasi patrauklia išvaizda ir stipria sveikata, visą gyvenimą daug ir sunkiai dirba, vėliau pradeda sirgti įvairiausiomis ligomis, kol pamažu praranda ir sveikatą ir išvaizdą... tada paliegę ir bejėgiai numiršta. Tačiau kai kurie automobiliai gyvena ilgiau už kitus - mat jie nuo prigimties yra apdovanoti puikiomis genetinėmis savybėmis. Toks yra Mercedes Benz 300D su kėbulu W123 (serijos pradžia 1976 m.).

...Šis, apie kurį čia kalbama, gimė metais vėliau. Tais laikais dar nebuvo papročio gaminti trumpaamžes mašinas - kaip ir daugelis sąžiningai padarytų ir naudingų žmogui daiktų, šis MB buvo ne tik patikimumo ir komforto, bet ir prestižo įsikūnijimas. Ilgai ir ištikimai tarnavęs kažkokiam biurgeriui, MB 1994 metais, dar pilnas jėgų (nors kiek padėvėtos išvaizdos), atkeliavo į Lietuvą, kur atsitiktinai ir perėjo mano žinion. Tada tai buvo kaip sykis tai, ko ir troškau: didelė (visada patikdavo didelių gabaritų sedanai), su puikia automatine greičių dėže ir neprilygstamai tylia ir komfortiška pakaba. Būdamas penkių cilindrų dyzeliu (juk tada tai buvo pats pigiausias kuras!), turėjo pakankamai galios ir greičio, tad teikė malonų ir komfortišką važiavimą.O dar visokie patogūs "pribombasai" - elektriniai langai ir liukas, platūs lieti ratlankiai, puikiai išlaikytas veliūro salonas su ekskliuzyvine natūralaus medžio apdaila. Ir daug chromo - išorėje ir viduje. Jau gerokai vėliau į šio modelio MB ėmė kimšti plastmasinius protezus. Būtent tie - vėlesnieji - ir tapo itin populiarūs visame pasaulyje, ir mūsuose dėl nepaprastos ištvermės ir nereiklumo buvo taip pamėgti taksistų. Būdavo, kad šiuo automobiliu be kapitalinio remonto pravažiuodavo iki milijono kilometrų. Kiek buvo prabėgęs manasis, sunku pasakyti - tada įsigyjant, spidometro parodymu nebuvo galima pasitikėti.

...Vilniuje prabėgo dar dvylika MB metų. Tad ateinančiais metais jis būtų sulaukęs 30-ties. Manau, kad toks amžius galėtų prilygti žmogaus 90-ties metų sukakčiai. Garbingas amžius automobiliui!

...Visai nėra reikalo aiškinti, kiek pastangų, lėšų ir savo laiko teko atiduoti šiam mimozos žiedo spalvos automobiliui. Buvo metas, kai vairuotojai ar praeiviai gatvėje atkreipdavo į jį dėmesį, tuo paglostydami šeimininko savimeilę. Būdavau dažnokai prašomas parduoti mašiną visai neblogomis sąlygomis. Tačiau metai bėgo, gatvių druskos žiemomis įnirtingai dirbo savo juodą darbą (čia visad prisimenu vokišką posakį "jedes Jahr kostet ein Stück Autos"), o variklis (kad ir po kapitalinio remonto) nenumaldomai artėjo prie lemtingos savo resurso pabaigos. Ir mašinos apetitas dyzelynui, deja, nemažėjo. Košmariškai pabrangus kurui, atrodė, kad trijų litrų motoras tapo tiesiog besotis. Artėjančios techninės apžiūros jau iš anksto pradėdavo kelti stresą - juk šis MB nuo gimimo nieko nebuvo girdėjęs apie ES normatyvus, reglamentuojančius išmetamų dujų cheminę sudėtį.

...Motoro "kardiogramos" rodė vis prastėjančią MB sveikatos būklę.

...Taigi, atėjo laikas atsisveikinti su MB. Šį pavasarį vienu metu sutrūkinėjo net trys pakabos spyruoklės, po daugelio žiemų iš kėbulo liko tik gražūs prisiminimai, o važiuojant, paskui mašiną pradėjo driektis vis tirštesnis dūmų šleifas. Koks jau čia komfortas ar prestižas...

...Manau, kad niekada daugiau neturėsiu tokios draugiškos ir patikimos mašinos. Todėl, atsisveikinant su ja, šiek tiek suskausta širdį... Argi taip jau neįprasta, kad į štampuoto metalo draugo gyvenimą įdėjus dalelytę savęs, nebūtų gaila visam laikui su juo atsisveikinti? Niekuo nepateisinamas kvailas sentimentalumas ir tiek - šiais laikais pasakytų daugelis. Žinoma, jie būtų teisūs. Gal būt...

...Tie, kurie sutiko paimti šį metalo laužu virtusį daiktą, sakė, kad greičiausiai jis keliaus į Ukrainą arba Baltarusiją - ten dar gatvėmis laksto nemažai šių modelių, tad ir paklausa detalėms gerokai didesnė. Tegu mano MB tampa donoru kuriam nors savo pusbroliui. Tegu šitaip nors šiek tiek pratęsia savo netrumpą ir, manyčiau, laimingą gyvenimą.