prakalbinto vandens monologas

...Jauna menininkė Jurgita Trimakaitė yra beveik profesionaliai prisijaukinusi fotokamerą, - apie tai byloja jos žvilgsnio jautrus pastabumas ir kompozicinis kadro išbaigtumas.
...Šiuo nuotraukų ciklu Jurgita atskleidžia iš pirmo žvilgsnio tarytum nebylią ir paprastą, o išties nelengvai apčiuopiamą vandens mikropasaulio magiją. Nėra lengva šioje mirgančioje, kas akimirką besikeičiančioje terpėje įžvelgti stebinančius ir prasmingus dalykus: gelmėn įsmigusį saulės spindulį, trapią ir elegantišką vandens augalo liniją, lyg nugrimzdusių šviesos atspindžių plastiką. Net banalaus lapelio pėdsakas vandens paviršiuje yra jautriai pastebėtas. Klaidžiojame monochrominiais pustoniais ir tarytum girdime tylųjį sodo šaltinio šnabždesį. Galima būtų prisiminti įstabias Andrejaus Tarkovskio kinofilmų vandens studijas - jo meistriškai prakalbinto gyvojo vandens pasaulį, dažnai pasakantį daugiau, nei personažų tekstai...
...Jurgitos nuotraukose nėra tuščių efektų ir abejingo natūros fiksavimo. Priversti objektyvą piešti, eskiziškai nubrėžti jautrų štrichą, suvaldyti pustonių ritmiką - tai labiau grafikos, nei fotografijos priemonių arsenalas.
...Mums siūloma įsijausti, ne tik pasižiūrėti.
...Ir įsiklausyti. Į tylųjį prakalbinto vandens monologą.
.











.
Nuo birželio 21 d. yra proga pamatyti šias ir kitas Jurgitos Trimakaitės fotokompozicijas Vilniuje, Šv.Jono gatvės galerijoje.

sunaikintos gamtos pilkoji estetika

...Vaizdai iš neseniai Kuršių Nerijoje sudegusio draustinio miško ploto iš tikrųjų yra beviltiškai niūresni. Negailestingai nusiaubtos gamtos fone fotokameros objektyvas abejingai fiksuoja optimistiškai giedrą ir žydrą pamario dangų, kai kur net matyti ugnies nepaliestos žolės ar pušies šakelės fragmentai. Pažįstami žmonės, pabuvoję gaisravietėje, pasakojo, kad vaizdai tokie siaubingi, jog normalaus žmogaus siela praranda ramybę...




...Kai kas sako - gamta stipri, nepraeis ir dešimt metų, kai gyvybė šiame sunaikintame planetos kampelyje regeneruosis, atsistatys. Vėl sužels žolė, apsispygliuos pušaitės, grįš išsibėgiojusi fauna (ar ta, kuri nesuspėjo gyva sudegti?), iš smėlio grunto urvelių į paviršių išropos susislėpę vabzdžiai ir smulkūs urviniai gyvūnėliai, atsigaus miško paklotė... Tada, matyt, ateis eilė sugrįžti ir gamtos "hegemonui"- žmogui. Kad vėl, sudaužęs į pušies kamieną išgertą butelį, galėtų į valias džiaugtis mylimos tėvynės gamta...




.
...Deja, negaliu jums pristatyti fotografijų autoriaus. Šias nuotraukas gavau paštu ir autorius nebuvo nurodytas. Situaciją fiksavo tikras profesionalas. Fotografijų techninė kokybė puiki ir kažkodėl nenoromis privalau pripažinti šios vaizdelių serijos grafinės estetikos lygmenį. Negyvos pilkos spalvos ritmika gali pasirodyti net savotiškai patraukli. Tokia tad šiandienė mūsų gyvenimo vaizdų estetika.
...Pats tokių nuotraukų padaryti nesugebėčiau. Išeitų neryškios, labai jau drebėtų rankos...

paaugsim ir skrisim...

...Prieš kelias dienas atsitiktinai pastebėjom juos šalia naujos parduotuvės esančio seno ir pagal paskirtį nebenaudojamo betoninio baseino duobėje, - du mažus kamuoliukus, bejėgius, išsigandusius, įsispraudusius į patį betono bortų kampą. Turbūt kažkas išbaidė visai netoliese (gal ant parduotuvės stogo?) įsikūrusį kuosų lizdą ir dar nesubrendę jaunikliai nusklendė žemyn, tiesiai į baseino duobę. Iš ten pakilti ir išskristi, kad ir tėvų kviečiami, jie nebesugebėjo, nes yra dar pernelyg maži ir silpni. O ir borto aukštis siekia beveik du metrus. Sunku paaiškinti, kaip mažyliai ištvėrė toje duobėje visą dieną ir visą naktį be vandens ir maisto, pavojingų kačių ir viskam abejingų žmonių apsuptyje. Juk ta vieta - nuolat žmonių pilna turgaus ir prekybos centro aikštė.


Jaunikliio snapelis dar baltas, o akys melsvos (vėliau jos tampa pilkos).

...Tą pat pavakarę atsinešėme paukštelius į namus, - pagloboti, kol paaugs ir sustiprės. Apgyvendinome aptvertame balkone, paguldėme į kartoninę dėžutę, apklojome, kad nesušaltų. Prieš tai pabandėme pamaitinti ir pagirdyti, tačiau tai padaryti buvo nelengva, nes jaunikliai bijojo žmogaus ir nemokėjo priimti maisto iš rankų. Apsidžiaugėme, kai jau kitos dienos ankstyvą rytą jų motina, išgirdusi savo vaikų balselius, juos tuojau pat susirado. Tad pareigingi kuosiukų tėvai ėmė juos ištisą dieną nuolat maitinti tiesiai per plastiko tinklą, kuriuo aptvertas balkonas. Dar kiti jų gentainiai visą laiką budi šalia ir akylai stebi situaciją, tupėdami ant šalia augančio beržo šakų ir balkono atbrailų. Kai tik žmogus priartėja kiek arčiau jauniklių, tuojau pat pasigirsta šaižus ir isteriškas, panašus į nesibaigiantį tratėjimą, kuosos riksmas. Tampa kažkaip nejauku girdėti šį klyksmą. Tuojau pat suskrenda ir daugiau kuosų bendruomenės atstovų. Šio pavojaus signalo triukšmas toks įkyriai ryškus, kad puikiai girdimas visame kvartale. Šitaip kuosos gina savo lizdą ir savo vaikus.
...Apie bendruomeninio kuosų gyvenimo ypatumus savo laiku įstabiai rašė Nobelio laureatas, austrų mokslininkas gamtininkas Konrad Lorenz (1903-1989) knygoje "Karaliaus Saliamono žiedas" (King Solomon’s Ring). Jau esu citavęs kelias ištraukas iš šios knygos.


Gal jie broliukas ir sesutė?

...Kiek vėliau pastebėjome, kad kuosiukų tėvai kiekvieną sykį vis rečiau šitokiu šurmuliu reaguoja į mūsų pasirodymą balkone. Gal suvokia, kad didesnio pavojaus mažyliams nėra, o gal prisimena, kad šiame ketvirto aukšto balkone jie, kaip ir daugybė apylinkės paukščių, ne vieną žiemą nuolat rasdavo maisto. Tad ši vieta jiems turėtų būti neblogai pažįstama.
...O maži padarėliai labai žavūs, - sunku net apibūdinti jauniklių judesius, balselius ir elgesį - tiesiog juokingi ir maži, smalsūs ir labai nerangūs. Sparnų ir uodegos plunksnos dar nespėjo suaugti, skristi tegali vos kelis metrus, užsiropščia ne aukščiau kėdės atlošo. Bet jau galima justi, kaip jie bręsta ir tvirtėja - ne dienomis, o valandomis. Mūsų senbuvė Kuosia, jau ketverius metus kartu gyvenanti bute, visą šį šurmulį stebi kiek susidomėjusi, tačiau pernelyg didelio palankumo jaunikliams nerodo. Kiek pyksta, kad vaikų maitinti atskrendančios kuosos taiko kėsintis į jos asmeninę balkono teritoriją. Dar pajutome, kad Kuosia ėmė pavydėti mūsų dėmesio atsineštiems mažyliams.


Nors jaunikliai ir nerangūs, tačiau labai smalsūs...............................

...Po savaitės kitos kuosiukai sustiprės, tada išleisim juos į laisvę. Tėvai juos pasikvies skristi sykiu. Šis laikas labai greitai ateis, - kai tik išgirsime kuosų jauniklių, visur sekiojančių paskui savo tėvus, įkyrius plonus balselius. Tada ir bus metas mūsų globotiniams palikti laikinąją prieglaudą ir sekti paskui savuosius. Tai bus jų savarankiškas skrydis į laisvę, skrydis į naują nepatirtą pasaulį.
...Tikiuosi - jiems pasiseks išgyventi. Ir tada gal kada nors jie atskris mūsų aplankyti...