Kuosia

...kartą vasarą visai atsitiktinai kuosos jauniklis atskrido į mūsų balkoną ketvirtame aukšte ir kažkodėl nebenorėjo iš ten niekur skristi. Pamaitinę ir pagloboję šiek tiek, paukštelį paleidome į laisvę. Tačiau kitą dieną kaimynai kuosą mums vėl atnešė – pasirodo, ji buvo netoliese, visai nebijojo žmonių, tūpė jiems ant pečių ir reikalavo maisto. Toliau ją laikėme namuose, maitinome ir džiaugėmės – juk tai suteikė mums tiek daug neįprastų ir nuotaikingų įspūdžių!
Jautėsi ji labai gerai, tad nutarėme iki pavasario palaikyti pas save.
Kuosa peržiemojo mūsų bute, kur suteikėme jai visišką laisvę. Balkoną aptvėrėme retu plastiko tinklu, per kurį mūsų augintinė galėjo beveik laisvai bendrauti su savo gentainiais, nuolat atskrendančiais pas mus (kaip ir zylės bei žvirbliai),- mat turime įrengę lesyklą ir paukščiai yra įpratę, kad čia visada ras maisto, ypač žiemą. Pavasarį, atšilus orams, sužiedavome mūsų kuosą ir nutarėme išleisti į laisvę. Iki to meto paieškojome šaltinių ir daugiau sužinojome apie kuosas ir jų įpročius – ypač įdomių ir naudingų žinių radome žinomoje austrų mokslininko ir gamtininko Konrad Lorenz 'o knygoje "Karaliaus Saliamono žiedas". Išleista kuosa, atrodė, buvo laiminga, apsuko ore didelį ratą ir dingo iš akiračio. Buvo labai liūdna, juk per metus laiko labai su ja susigyvenom.
Po kelių parų, vaikščiodamas netoli namų ir tikėdamasis kur nors pamatyti savąją kuosą, išgirdau tylų ir gerai pažįstamą balsą. Tik geriau įsižiūrėjęs, ant klevo šakos pamačiau tupinčią vienišą savo augintinę – tai buvo panašu į tylų skundą ar priekaištą. Be abejonės, ji mane atpažino ir pašaukė. Supratau, kad kuosų bendruomenė nepriėmė jos pas save - matyt, paukščio elgesys po metų, praleistų su žmonėmis, labai pasikeitė. Ji atrodė išvargusi ir nusilpusi, buvo alkana ir ištroškusi. Tapo aišku, kad savarankiškai susirasti vandens ir maisto kuosa jau nebesugebės, todėl parsinešiau ją į namus (netoli tebuvo nuskridusi). Nutarėme, kad kuosa nuo šiol gyvens su mumis kartu.



Štai jau ketvirti metai gyvename su kuosa. Šiandien Kuosia (čia toks paprastas ir kilmingas jos vardas) tebelinksmina mus nepakartojamomis savo išdaigomis ir įpročiais. Apie tai būtų galima pasakoti be galo - apie pomėgį teškentis vandenyje, apie tai, kaip jai rūpi pabaksnoti kompiuterio klaviatūrą, degustuoti gaminamą valgį, nudžiauti smulkius daiktus, atidarinėti spintelių dureles ir dar kitaip paišdaigauti. Daugiausia laiko Kuosia praleidžia balkone, žvarbiomis žiemos dienomis mieliau pageidauja būti kambaryje, naktį miega patalpoje, tačiau visada nori būti tik greta mūsų. Mes ją labai mylime ir stengiamės ilgam nepalikti jos vienos.
Kuosa – iš prigimties labai sumanus, smalsus ir draugiškas paukštis. Niekada jos nelaikėme ir nesiruošiame laikyti narvelyje. Tik neretai pagalvoju, kad nedidelis butas, kad ir su balkonu, daugiabučiame name laukiniam ir todėl iš prigimties laisvam paukščiui yra gal ir mielas, tačiau vis tiek didelis narvas...

nueisiu ten...

...kada nors visai atsitiktinai nueisiu ten, kur nėra kvailų sapalionių, triukšmingų blevyzgų, banalių juokelių, kur nesutiksiu agresijos ir netolerancijos. Kur galima kartu su bičiuliu neskubant išgerti bokalą alaus, pašnekėti apie naujus ir nenaujus automobilius, dar apie jo šunį ir mano paukštį, dar apie tai, kas, kaip ir kodėl mūsuose šitaip projektuoja ir šitaip stato, ir dar apie tai, kodėl šiandien perkami ir parduodami dalykai (namai, baldai, automobiliai etc) rinkos ekonomikos sąlygomis nebėra teisingai padaryti, ilgaamžiai ir tvirti daiktai, tačiau jie itin triukšmingai maskuojami mados, konceptualumo ir vartotojiškos būtinybės sąvokomis...

Kai nueisiu, tada bus matyt, apie ką iš tikrųjų kalbėsime...