30 birželio, 2006

metų metai su Kuosia




2002


2003


2004


2005


2006

...Metai bėga ir Kuosia jau neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, nei bute su žmonėmis. Per plastiko tinklą į balkoną be vargo įskrenda žvirbliai ir zylės, kur visada susiranda trupinių nuo maisto, palikto nemažam būriui kuosų, jau įpratusioms kiekvieną dieną - žiemą ir vasarą, rytais ir pavakariais - čia pasimaitinti. Tinklą apspitusios kuosos turbūt supranta, kad balkone saugiai ant žmogaus peties tupinti jų gentainė yra savotiškas jų pačių saugumo garantas. Jei pabandytumėt prisiartinti miesto skvere prie laukinės kuosos ir mėgintumėt ją maitinti - net jei rankoje turėtumėte jos taip mėgstamo sūrio gabalėlį, - nepavyks prieiti arčiau, negu per kelis metrus.
...Bendraudama su nuolat atskrendančiais į svečius gentainiais, Kuosia tarp jų be vargo atpažįsta savo simpatijas - tai rodo labai nevienodas jos elgesys atskirų individų atžvilgiu, kada paukščius, tupinčius vieną šalia kito, skiria tik retas tinklas. Teko stebėti, kaip geranoriškai Kuosia bendrauja su vienais, snapu švelniai purendama savo draugui pilkas apykaklės plunksnas, ir kaip nuožmiai reaguoja į kitus, jai nepatinkančius individus, kuriuos bando piktai nuvyti šalin. Kai kurios kuosos taip įprato nuolat lankytis balkone, kad ėmė nebijoti imti maistą tiesiai iš rankų - jei nebūtų tinklo, greičiausiai bandytų apsigyventi balkone. Kartą pro atidarytą tinkle angą drąsesnės kuosos patekdavo į balkoną, o viena - pati drąsiausia - buvo įskridusi net į kambarį. Tačiau netrukus tokios drąsuolės pradėdavo nervintis ir blaškytis, negalėdamos iškart surasti kelio atgal į laisvą erdvę...


2009

.
...Žvelgdama iš savo aptverto balkono į kiemą ir medžius, kur laisvai skraido jos viengenčiai, Kuosia gal ir labai norėtų ištrūkti į tas viliojančias erdves. Tačiau jos pačios labui šito padaryti, deja, negalime. Kodėl? Tuomet, kai tik ji atsirado pas mus, bandėme ne sykį išleisti ją į laisvę,. Kuo visa tai pasibaigė ir kaip Kuosia tapo prijaukintu naminiu paukščiu - apie tai buvo papasakota šiuose puslapiuose prieš aštuonerius metus.
Tai - šiek tiek liūdna Kuosios istorija.

Įrašas taisytas ir papildytas 2010/06/02

žymės: , ,

18 birželio, 2006

paaugsim ir skrisim...

...Prieš kelias dienas atsitiktinai pastebėjom juos šalia naujos parduotuvės esančio seno ir pagal paskirtį nebenaudojamo betoninio baseino duobėje, - du mažus kamuoliukus, bejėgius, išsigandusius, įsispraudusius į patį betono bortų kampą. Turbūt kažkas išbaidė visai netoliese (gal ant parduotuvės stogo?) įsikūrusį kuosų lizdą ir dar nesubrendę jaunikliai nusklendė žemyn, tiesiai į baseino duobę. Iš ten pakilti ir išskristi, kad ir tėvų kviečiami, jie nebesugebėjo, nes yra dar pernelyg maži ir silpni. O ir borto aukštis siekia beveik du metrus. Sunku paaiškinti, kaip mažyliai ištvėrė toje duobėje visą dieną ir visą naktį be vandens ir maisto, pavojingų kačių ir viskam abejingų žmonių apsuptyje. Juk ta vieta - nuolat žmonių pilna turgaus ir prekybos centro aikštė.


Jaunikliio snapelis dar baltas, o akys melsvos (vėliau jos tampa pilkos).

...Tą pat pavakarę atsinešėme paukštelius į namus, - pagloboti, kol paaugs ir sustiprės. Apgyvendinome aptvertame balkone, paguldėme į kartoninę dėžutę, apklojome, kad nesušaltų. Prieš tai pabandėme pamaitinti ir pagirdyti, tačiau tai padaryti buvo nelengva, nes jaunikliai bijojo žmogaus ir nemokėjo priimti maisto iš rankų. Apsidžiaugėme, kai jau kitos dienos ankstyvą rytą jų motina, išgirdusi savo vaikų balselius, juos tuojau pat susirado. Tad pareigingi kuosiukų tėvai ėmė juos ištisą dieną nuolat maitinti tiesiai per plastiko tinklą, kuriuo aptvertas balkonas. Dar kiti jų gentainiai visą laiką budi šalia ir akylai stebi situaciją, tupėdami ant šalia augančio beržo šakų ir balkono atbrailų. Kai tik žmogus priartėja kiek arčiau jauniklių, tuojau pat pasigirsta šaižus ir isteriškas, panašus į nesibaigiantį tratėjimą, kuosos riksmas. Tampa kažkaip nejauku girdėti šį klyksmą. Tuojau pat suskrenda ir daugiau kuosų bendruomenės atstovų. Šio pavojaus signalo triukšmas toks įkyriai ryškus, kad puikiai girdimas visame kvartale. Šitaip kuosos gina savo lizdą ir savo vaikus.
...Apie bendruomeninio kuosų gyvenimo ypatumus savo laiku įstabiai rašė Nobelio laureatas, austrų mokslininkas gamtininkas Konrad Lorenz (1903-1989) knygoje "Karaliaus Saliamono žiedas" (King Solomon’s Ring). Jau esu citavęs kelias ištraukas iš šios knygos.


Gal jie broliukas ir sesutė?

...Kiek vėliau pastebėjome, kad kuosiukų tėvai kiekvieną sykį vis rečiau šitokiu šurmuliu reaguoja į mūsų pasirodymą balkone. Gal suvokia, kad didesnio pavojaus mažyliams nėra, o gal prisimena, kad šiame ketvirto aukšto balkone jie, kaip ir daugybė apylinkės paukščių, ne vieną žiemą nuolat rasdavo maisto. Tad ši vieta jiems turėtų būti neblogai pažįstama.
...O maži padarėliai labai žavūs, - sunku net apibūdinti jauniklių judesius, balselius ir elgesį - tiesiog juokingi ir maži, smalsūs ir labai nerangūs. Sparnų ir uodegos plunksnos dar nespėjo suaugti, skristi tegali vos kelis metrus, užsiropščia ne aukščiau kėdės atlošo. Bet jau galima justi, kaip jie bręsta ir tvirtėja - ne dienomis, o valandomis. Mūsų senbuvė Kuosia, jau ketverius metus kartu gyvenanti bute, visą šį šurmulį stebi kiek susidomėjusi, tačiau pernelyg didelio palankumo jaunikliams nerodo. Kiek pyksta, kad vaikų maitinti atskrendančios kuosos taiko kėsintis į jos asmeninę balkono teritoriją. Dar pajutome, kad Kuosia ėmė pavydėti mūsų dėmesio atsineštiems mažyliams.


Nors jaunikliai ir nerangūs, tačiau labai smalsūs...............................Posted by Picasa

...Po savaitės kitos kuosiukai sustiprės, tada išleisim juos į laisvę. Tėvai juos pasikvies skristi sykiu. Šis laikas labai greitai ateis, - kai tik išgirsime kuosų jauniklių, visur sekiojančių paskui savo tėvus, įkyrius plonus balselius. Tada ir bus metas mūsų globotiniams palikti laikinąją prieglaudą ir sekti paskui savuosius. Tai bus jų savarankiškas skrydis į laisvę, skrydis į naują nepatirtą pasaulį.
...Tikiuosi - jiems pasiseks išgyventi. Ir tada gal kada nors jie atskris mūsų aplankyti...

žymės: ,

17 kovo, 2006

dar apie kuosas...

Atsitiktinai užtikau didelį ir įdomų Robin Hunicke tinklapį gewgaw...
Čia radau cituojamas Nobelio laureato, austrų mokslininko gamtininko Konrad Lorenz 'o (1903-1989) knygos "Karaliaus Saliamono žiedas" (King Solomon’s Ring) teksto ištraukas apie kuosas. Apie tai, kad šie nepaprastai įdomūs mokslininko stebėjimai ir tyrimai buvo savo laiku man labai naudingi, jau minėjau skyrelyje Kuosia.

Jeigu įdomu, labai prašau:

"Recognition of the enemy - which in mallards and many other birds is an inborn instinct - must be learned personally by the young jackdaws. Learned through their own experience? No, more curious still: by actualy tradition, by the handing-down of personal experience from one generation to the next!
Of all the reactions which, in the jackdaw, concern the recognition of an enemy, only one is innate: any living being that carries a black thing, dangling or fluttering, becomes the object of a furious onslaught. This is accompanied by a grating cry of warning whose sharp, metallic, echoing sound expresses, even to the human ear, the emotion of embittered rage. At the same time the jackdaw assumes a strange forward leaning attitude and vibrates it s half-spread wings. If you possess a tame jackdaw, you may, on occasion, venture to pick it up to put it into its cage, or perhaps, to cut its overgrown claws. But not, if you have two!
The blind reflex nature of this reaction became even clearer to me through a coincidental observation later that summer. One evening, as dusk fell, I returned from a swim in the Danube and, according to my custom, I hurried to the loft to call the jackdaws home and lock them up for the night. As I stood in the gutter, I suddenly felt something wet and cold in my trouser pocket into which, in my hurry, I had pushed my black bathing drawers. I pulled them out - and the next moment was surrounded by a dense cloud of raging, rattling jackdaws which hailed agonizing pecks upon my offending hand.
…After a typical rattling attack, the jackdaws are exceedingly mistrustful and hostile towards the person or animal which has given rise to it. This burning emotion stamps incrediby quickly into the bird’s memory an ineradicable picture which associates the situation “jackdaw in the jaws of the enemy", with the person of the plunderer himself. Provoke a jackdaw’s rattling attack two or three times running and you have lost its friendship for ever! From now on, it scolds as soon as it sees you, and you are branded, even when you are not carrying a black and fluttering object in your hands.
And further - this jackdaw will easily succeed in convincing all the others of your guilt. Rattling is exceedingly infectious and stimulates its hearers to attack as prompty as does the sight of the black fluttering object in the clutches of the “enemy". The “evil gossip” that you have once or twice been seen carrying such an object, spreads like wildfire, and, almost before you know it, you are notorious amongst the jackdaws in the whole district as a beast of prey which must at all costs be combated.
The original value of the “rattling reaction” is doubtless to rescue a comrade from a predatory animal, or, if this is impossible, to so harry the assailant that, filled with disgust, he will renounce the hunting of jackdaws forever. Even if a goshawk or other enemy were only slightly deterred by the rattling attack from hunting jackdaws, his ensuing preference for other prey would suffice to make the jackdaws’ reactoin of great value for the preservation of their species. This original function of the rattling reaction is well developed in all the members of the crow family, including those species that are less gregarious than the jackdaw: similar reactions can even be found in small song-birds."
With the further development of social relations, particularly in the jackdaw, there arose in addition to the original significance of the “defence of kin reaction” a new and even more important meaning - that, through this behaviour, the recognition of a potential enemy can be communicated to the young and inexperienced birds. This is a real acquired knowledge, not a mere innate, instinctive reaction which is superficially similar to it.
I do not know if I have made it quite clear how
very remarkable all this is: an animal which does not know its enemy by innate instinct, is informed by older and more experienced felow-members of its species who or what is to be feared as hostile. This is true tradition, the handing-down of personally acquired knowledge from one generation to another.
…On the appearance of an enemy, as yet unknown to the young, and old guide jackdaw needs only to give one significant “rattle” , and at once the young birds have formed a mental picture associating the warning with this particular enemy. In the natural life of jackdaws, I think it seldom happens that an inexperienced young bird first receives knowledge of the dangerous character of an enemy by seeing him with a black dangling object in his clutches. Jackdaws nearly always fly in a dense flock, in whose midste there is, in all probability, at least one bird which will begin to “rattle” at the merest sight of an enemy.
How very human this is! On the other hand, how remarkably blind and reflex-like is the innate perceptual pattern which in the inexperienced young jackdaws provokes a typical “rattling attack"! But have not we human beings also such blind, instinctive reactions? Do not whole peoples all too often react with a blind rage to a mere dummy presented to them by the artifice of the demagogue? Is not this dummy in many cases just as far from being a real enemy as were my black bathing drawers to the jackdaws? And would there still be wars, if all this were not so?

Konrad Lorenz, on the behavior of birds and men, in the incredibly charming and thought-provoking King Solomon’s Ring
Konrad Lorenz, a Nobel Laureate in animal behavior, here concentrates his vast learning on the animals most closely bound to humankind--dogs and cats. With wisdom and humor he discusses dogs and children, dogs' relationship to human language, canine and feline relationships, and much more. Over 100 line drawings.

žymės: ,